Muzika klavišiniams instrumentams (klavesinui, hamerklavyrui ir fortepijonui) Europoje gyvuoja jau daugiau nei 4 amžius. Sykiu puoselėjamos ir iš kartos į kartą perduodamos jų gamybos ir priežiūros tradicijos. Ypatingą vietą jų raidoje užėmė vokiškai kalbantys kraštai, kuriuose muzikinis skonis ir meistrystė yra aukštumose iki šiol. Tai tapo pavyzdžiu mažiau išsivysčiusioms vidurio ir rytų Europos šalims, tokioms kaip Lietuva, kur fortepijoninė muzika pradėjo plėtotis tik XIX – XX a. sandūroje.
1919 m. Kaune įkurta pirmoji profesionali muzikos mokykla, po dešimtmečio išaugusi į konservatoriją, o 1933 m. perspektyvus pianistas S. Vainiūnas tapo pirmuoju lietuviu, pelniusiu tarptautinio konkurso laureato vardą. Plečiantis fortepijoninės muzikos gerbėjų ir pianistų ratui, plėtėsi fortepijonų derintojų ratas. Iki antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dirbo pavieniai derintojai apie kuriuos duomenų beveik nėra, na o sovietinės okupacijos metais į Lietuvą dažnai atvykdavo meistrų iš Maskvos, kurie ir apmokė mūsų šiuo metu jau vyriausios kartos derintojus. Jie pamena, kad studijų laikais tuometinėje muzikos konservatorijoje maždaug prieš 40 metų yra įvykęs vienas tęstinis kelių mėnesių trukmės seminarų ciklas. Lietuvoje niekada nebuvo fortepijonų fabriko ar derintojų mokyklos, todėl dauguma žinias ir patirtį perimdavo iš daugiau patyrusio kolegos, draugo ar tėvo – tiesiog „gyvenimo mokykloje“.
1990 m. atkūrus nepriklausomybę visoje Lietuvos respublikoje veikė beveik 100 įvairaus lygio muzikos mokymosi įstaigų ir koncertų salių. Didžioji dalis ten dirbusių derintojų buvo baigę įvairių muzikos instrumentų atlikimo meno studijas, paraleliai dirbę pedagoginį darbą mokyklose. Ši tendencija vyrauja iki šiol. Vieni instrumentus prižiūrėjo gana primityviai, kiti siekė tobulėti ir žvalgėsi į vakarų Europą. Kita vertus, sunku kokybiškai atlikti darbą be profesionalių darbo įrankių ir medžiagų, kurias buvo gana sunku gauti. Tie, kurie palaikė ryšius su gilias meistrystės tradicijas puoselėjančiais fabrikais ir dirbtuvėmis vakarų Europoje, parsivežė derinimo, restauravimo patirties, įkūrė dirbtuvėles ar tapo įvairių prekinių ženklų atstovais. Naudingos pažintys, gamintojų suinteresuotumas kokybišku jų produkcijos aptarnavimu, besikeičiantys instrumentų priežiūros reikalavimai ir aukštas vakarų Europos meistrų lygis skatino kelti derintojų kvalifikaciją Lietuvoje. Ėjo metai, apie tai buvo daug kalbama, kol galiausiai 2016 m. buvo įkurta Lietuvos fortepijonų derintojų asociacija (LFDA), tapusia tikru proveržiu Lietuvos fortepijonų priežiūros kontekste. Šiuo metu asociacijoje yra 36 nariai, susibūrę siekti bendrų tikslų, iš kurių svarbiausi yra šie: organizuoti seminarus ir juose dalyvauti, bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, versti technologinius leidinius į lietuvių kalbą, skatinti tarpusavio įvairiapusį bendradarbiavimą, skleisti visuomenei aktualią informaciją apie fortepijonus, pianinus, jų priežiūrą ir kokybiškos priežiūros svarbą.
2017 m. vasario mėnesį LFDA organizavo pirmąjį ir iki tol didžiausią Lietuvoje fortepijonų derintojų seminarą, trukusį 2 dienas. Seminaro metu buvo pristatytas mechanikos reguliavimas, darbo įrankiai ir medžiagos, temperacija ir derinimas. Taip pat aptartos pagrindinės darbo su instrumentu problemos. Seminaras sulaukė didelio dėmesio, susidomėjimo ir palaikymo, todėl bus reguliariai rengiamas kasmet.
Kad būtų lengviau suprasti mūsų šalies derintojo kasdienį darbą, verta nors trumpai užsiminti apie buvusį ir esamą instrumentų ūkį. Sovietiniais laikais masiškai gaminami „Riga“, „Belorus“, „Smolensk“ pianinai ir „Estonia“ fortepijonai buvo dominuojantys. Net ir šiomis dienomis jie vis dar užima maždaug pusę naudojamų instrumentų ūkio. Kita dalis buvo tuometinės Čekoslovakijos ir rytų demokratinės Vokietijos respublikų produkcija: „Petrof“, „Weinbach“, „August Förster“, „Rönisch“, „Zimmermann“ ir pan. Na o tokio lygio fortepijonai kaip „Blüthner“, „C. Bechstein“ ar „Steinway & sons“ stovėjo tik koncertų salėse, svarbiose institucijose ir garsių muzikų namuose. Dabar ūkis pamažu keičiasi. Savo nišą rinkoje rado tolimuosiuose rytuose gaminami ekonominės klasės instrumentai, iš Skandinavijos šalių ir vakarų Europos atvežami naudoti instrumentai, o Europos sąjungos paramos dėka instrumentų ūkį papildė nauji „Steinway & sons“, „Fazioli“, „Bechstein“, „Yamaha“, „Schimmel“ ir „Grotrian Steinweg“ fortepijonai.
Pats naujausias pastarųjų dienų įvykis Lietuvos fortepijoninės muzikos pasaulyje yra didžiausio fortepijonų salono Baltijos šalyse ir koncertų salės „Organum“ atidarymas naujame verslo centre Vilniuje. Atidarymo metu vykęs koncertas puikiai atspindi salono kryptį ir įvairiapusiškumą: skambėjo klasikinė ir šiuolaikinė muzika, atliekama „Schmidt“ pozityvu, meistro W. Horn rankų darbo klavesinu, kompiuteriniais „Johannus“ vargonais, antikvariniu fortepijonu „Stöcker“ ir nauju „Steinway & sons“ fortepijonu, o vakaro kulminacija tapo rekordinis 18 pianistų ansamblis, atlikęs specialiai šiam renginiui sukurtą kompoziciją! Salone nuolat vyks įvairiausi kamerinės muzikos koncertai, kultūros ir meno renginiai čia pat esančiais „Steinway & sons”, “Yamaha”, “Bösendorfer”, “Grotrian Steinweg”, “Petrof” ir kitų firmų fortepijonais, pianinais, kompiuteriniais vargonais bei klavesinais, kuriuos atstovauja 20 metų gyvuojanti įmonė “Organum”. Jos įkūrėjas ir vadovas Dainius Sverdiolas tuo pačiu yra aktyvus LFDA narys.
Prieš kelis mėnesius LFDA tapo tarptautinės EUROPIANO fortepijonų derintojų asociacijų sąjungos nare. Ši integracija suteikė dar daugiau galimybių tobulintis su aukščiausio lygio meistrais. Tikiu, jog žengdami šį žingsnį keliame kvalifikacijos kartelę dar aukščiau. Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos vardu noriu išreikšti didelį džiaugsmą būti Europos fortepijonų technikų dalimi. Turėdami gerą pavyzdį, sėkmingą integraciją, palaikymą, užsidegimą, kryptį, konkrečius tikslus ir būdami aktualiausių įvykių sūkuryje mes galime sparčiau tobulėti ir daugiau nuveikti visos Lietuvos ir Europos labui.
LFDA prezidentas Audrius Blažiūnas